KVEPALAI IR RELIGIJA
Neišskiriami ir nuodėmingi
Habemus Papam!
Savaitė buvo pažymėta naujo popiežiaus rinkimais. Kai sumaniau rašyti šia tema, konklava su 133 balsavimo teisę turinčiais kardinolais dar nebuvo pasibaigusi. Simbolinio balto dūmo (popiežius išrinktas) ar juodo dūmo (išrinkti nepavyko) iš kamino virš Siksto koplyčios buvo laukiama visame pasaulyje. Nekantriausieji jungėsi į live transliaciją youtube kanale, kur kartu su tūkstančiais kitų stebėjo liturgines apeigas ir galėjo vis užmesti akį į ekrano kamputyje transliuojamą vaizdą su svarbiausiu pasaulio kaminu.
Aišku, kad mano dėmesį į šį įvykį atkreipė būtent dūmų laukimas ir jų nešama žinia pasauliui. Šiai simbolikai - keli šimtai metų, skaičiuojant nuo jos pradžios XVIII a. Ne tiek jau ir daug, jei lygintume su pačia popiežiškąja tradicija. Bet aš ją regiu, kaip aiškią, netiesioginę nuorodą į priešistorinius laikus, kai deginamųjų aukų dūmai reiškė žemiškojo pasaulio jungtį su dangumi ir regimas maldas, kylančias tiesiai dievų ausysna.
Siksto koplyčios kaminas yra akivaizdi per fumum (iš lot. k. - “per dūmus”) reiškinio, davusio pradžią parfumerijos terminui, materializacija.
Ir nors iš jo kylantys dūmai nėra kvapiųjų dervų auka, kokią Senajame Testamente buvo įsakyta aukoti bent du kartus per dieną, bet komunikacinė funkcija tarp žmonių ir dangaus išsaugota pavyzdingai.
Netgi jei esate ateistai, parfumerijos nuo religijos atskirti niekaip nepavyks - ta jungtis truko pernelyg ilgai (bent kelis tūkstantmečius!), kad būtų galima ją ignoruoti ar “užmiršti”.
O geriausiai atmintį atgaivina aromatai, prisodrinti smilkalų natomis.
Neturiu noro šiame tekste akcentą dėti būtent ant smilkalų - pati ne itin myliu stipriai išreikštą smilkalų natą kvepaluose. Man verčiau reikia tikrų, grynų smilkalų, geriausia, apskritai raw pavidalu. Pavyzdžiui, sustingusių frankincenso (boswelia sacra) “ašarų“, kurios kaitinamos paleidžia neapsakomai taurų, vėsų ir šviesų kvapą.
Bet be smilkalų natų sukurti sakraliai nuteikiančius aromatus būtų sudėtinga. Ir atvirkščiai - visur, kur tik pajuntu smilkalus, vaizduotė iškart pradeda kurti apeigų ir šventovių paveikslus. Vis dėlto “dieviškiausi” mano kvepalai nesoluoja stipriais smilkalais. Turiu iškart užbėgti už akių ir patikslinti, kad “dieviškiausi“ jie ne kokia nors ypatinga kilme ar savo kaina, o tiesiog pavadinimu, kuriame yra graži nuoroda į D. Ir kvepia jie taip keistai ir neįprastai, jog prieš kelias dienas buvo smagu išvysti vienos (visko mačiusios ir patyrusios) parfumistos reakciją, juos pauosčius: “Ooo, kokie BAISŪS! Nei už ką negalėčiau jais kvėpintis!“. O aš jais grožiuosi ir mėgaujuosi. Ne tik iš tolo. Ant savęs - taip pat. Taip, užpurškus juos ant bloterio vienoje Romos parduotuvių, jie mane stipriai nustebino. Bet tai yra labai geras ženklas, signalizuojantis apie kvepalų unikalumą! Dar daugiau - išėjusi lauk, niekaip negalėjau atitraukti nosies nuo savo riešo, kur jie išsiskleidė nežemiškų spalvų ir atspalvių spektru. Teko grįžti kelis šimtus metrų atgal ir galiausiai įsigyti juos dėl šventos ramybės. Žinau, ką reiškia neturėti to, kas įsiėda į atmintį ir vis išnyra įkyriu priminimu. Tai buvo išties keistas ir niekam nepataikaujantis aromatas -