O dabar pamėginkime visas delinas ir ganymedus, guidance’us, portretus ir baccaratus įsivaizduoti, lyg moterų vilkimas sukneles. Sunku patikėti, kad neglumintų TOKS kiekis praeivių vienodu garderobu, ar ne? Man tokia mintis nuolat sukasi išėjus į Vilniaus gatves ir renginius, kai prasilenkus su žmogumi, lieki apgaubtas iki skausmo pažįstamais ir kaskart tais pačiais aromatais. Kas tai, po galais, yra? Mada. Mada, mielieji, tobuliausiu savo pavidalu.
Tačiau kalta ne tik ji. Svarbiausi čia - patys aromatai, genialiai įkūnijantys laikmečio dvasią (yra net kvepalai pavadinimu L’air du Temps, liet. k. - laiko dvasia; po II Pasaulinio karo jie ilgai karaliavo, tapdami pokario epochos simboliu).
Periodiškai vis nutinka, kad tai vienam, tai kitam parfumeriui kažkaip pavyksta “nulaužti” šiuolaikybės kodą ir sukurti kvapą, pavergiantį milijonus nosių visame pasaulyje. Ištrinantį valstybių sienas, tautybes, amžiaus bei lyties kategorijas.
Paklaustì, kaip tai jiems pavyksta, parfumeriai tiesiog gūžčioja pečiais, nupasakodami, rodos, įprastą šios profesijos darbo procesą. Tas genialumo krislas slypi kažkur anapus žodžių ir yra sunkiai užčiuopiamas net patiems kūrėjams. Tai ir yra kūrybos paslapties grožis. Quentinas Bischas, pasakodamas apie savo Fleur Narcotique sakė, kad visa ko pradžia